Stalas iš istorinio ąžuolo

Kai kas nors gero tampa dar geresnis, tai priartėja prie tobulybės – kaip šis stalas, sukurtas Karsteno Schillingo dirbtuvėse ant istorinio ąžuolo pagrindo. Tačiau stalius iš Miunsterio jo nepagamino klientui. Jo klientas Alexanderis Wirzbachas šį baldą sukūrė savo rankomis, prižiūrimas meistro.

Pjūklas sukasi ir be vargo perpjauna medieną, centimetras po centimetro ardydamas pluoštą ir keldamas smulkių pjuvenų debesėlį, kuris sužimba šviesoje. Kad ir koks įspūdingas šis momentas, Alexanderis Wirzbachas jo beveik nepastebi. Užsidėjęs ausines klausai apsaugoti, jis sutelkęs dėmesį į vieną dalyką – lentą, kurią tolygiai stumia per pjūklą. Kai pjūklas sustoja, pirmasis pjūvis padarytas, ir jis akivaizdžiai patenkintas. Iki šiol baldus jis pažinojo tik ant jų sėdėdamas.

Prasideda ilgas savaitgalis dirbtuvėse

Tikslas – tikras valgomojo stalas: 2,80 metro ilgio, 1,20 pločio, su 7 centimetrų storio stalviršiu, kurio aukštis siekia 76 centimetrus – pakankamai, kad kėdės su atlošais patogiai pasislinktų po juo. Savaitgalis trumpas, o darbų daug, todėl grįžtama prie maišyklės lieti betoninių kojų. Schillingas pasirinko greitai kietėjantį mišinį, kad projektas įgautų formą tą pačią dieną.

Mediena ir betonas

Klojiniai surenkami iš laminuotos klojinių faneros, išlyginami stačiu kampu ir suveržiami spaustuvais. Betonas neatleidžia klojinio, kuris pajuda, todėl prieš pirmąjį liejimą kiekviena jungtis patikrinama du kartus. Kol betonas kietėja, ąžuolas grįžta ant darbastalio lyginti.

Valgomojo stalas, bet ne toks kaip visų

Ąžuolas atkeliavo iš daržinės stogo, stovėjusio daugiau nei du šimtmečius. Kiekviena sija turi lizdų, vinių skylių ir įtrūkimų iš pirmojo savo gyvenimo, ir nė vienas iš jų nenušlifuojamas – būtent dėl šių žymių ši mediena ir buvo pasirinkta.

Kelionė per medžiagą

Senas ąžuolas negailestingas įrankiams. Jis džiūvo dešimtmečius, juda mažiau nei nauja mediena ir kartais slepia vinį. Pjaunama lėtai, pjūklai tikrinami dažnai, o dulkių siurblys veikia nuolat – smulkiomis ąžuolo dulkėmis niekas neturėtų kvėpuoti per dvi darbo dienas.

150 kilogramų stalviršiui, 150 kilogramų betoniniam pagrindui.

Paskutiniai akcentai

Paskutinis etapas – paviršius. Šlifuojama visais grūdėtumais iš eilės, nė vieno nepraleidžiant, kiekvienas praėjimas – su dulkių nusiurbimu, kad niekas nebūtų įspausta atgal į medienos struktūrą. Alyva tepama plonai, du kartus, ir skirtumas matomas iš karto: dviejų šimtmečių žymės patamsėja šviesios medienos fone, o stalas atrodo toks, koks yra iš tikrųjų – sena mediena, gavusi antrą darbą.